Genovaitė Pečiulytė

Interviu su gydytoja – refleksoterapeutė G. Pečiulyte. 

Gydytoja dr. G. Pečiulytė pasakoja, kodėl pasirinko būtent kinų mediną.

Mano mama buvo medicinos sesuo, vaikystėje žaisdavau su jos parneštais švirkštais ir kepurėmis. Paskui mama sunkiai susirgo, ir aš nusprendžiau rinktis gydytojo specialybę, kad galėčiau jai padėti. Deja, mamai padėti jau buvo per vėlu, tačiau liko svajonė padėti kitiems.

Baigusi studijas, keliolika metų dirbau pediatre, paskui vaikų kardiologe – ir ligoninėje, ir poliklinikoje. Pradėjo varginti
biurokratija, krūvos popierių, jaučiau, kad kuo toliau, tuo mažiau gydau, o
daugiau rašau. Ministerijos atstovai sakydavo, kad gydytojų rašymo krūvį mažins,

bet jis tik didėjo. Žmogui apžiūrėti likdavo 10 minučių, o per jas reikėdavo
surinkti anamnezę, nustatyti diagnozę, parinkti vaistus. Kai dirbau, dar buvo
taikomos normos, už kokią sumą galima skirti vaistų receptų, reikėdavo
suskaičiuoti, kad neviršyčiau. Man ta sistema nepatiko.
Glumino ir darbo metu matomi atvejai, kai padarai viską pagal Vakarų medicinos
reikalavimus, o žmogui negali padėti, – rezultatai nepatenkinami. Suvokiau, kad
medicina, kuria užsiimu, ne visada pajėgi padėti žmogui taip, kaip norėčiau.
Be to, sustreikavo mano pačios sveikata – gal per daug dirbau, gal nemokėjau
savęs tausoti. Taip sutapo, kad vieną vasarą su drauge atostogavome pajūryje, ji
buvo pasiėmusi knygą apie Nikolajų Rerichą – dailininką ir  filosofą, kuris
domėjosi senąja Rytų medicina. Knyga mane užbūrė. Patiko mintys, kad žmogus
nėra tik kūnas, kad mintis taip pat materiali, tik kitokios konsistencijos.
Pagalvojau, kad būtų įdomu mokytis Rytų medicinos – kinų ar indų. Bet
sovietiniais laikais man išvažiuoti studijuoti tokių dalykų buvo neįmanoma.
Vis dėlto baigėte kinų medicinos studijas. Kaip pavyko?
Mus likimas anksčiau ar vėliau vis tiek atveda ten, kur reikia. Tuo metu dirbau
Kėdainiuose, atvykau į kursus Vilniuje, Antakalnio poliklinikoje. Ant durų
pamačiau skelbimą, kad renkama grupė studijuoti kinų filosofiją ir mediciną.
Kursai čia, Lietuvoje. Užsirašiau. Patiko. Ir pasilikau. Iš pradžių studijavau
dirbdama tiesioginį savo darbą. Mus mokė atvažiuojanti iš Ispanijos dėstytoja, ji
skaitė pakaitas ispanų kalba, padedant vertėjui. Labai patiko lektorės daktarės
Grecia Manchola Vargas asmenybė. Paprašiau, kad ji mane gydytų, ir dėstytoja,
pritaikiusi kinų medicinos praktiką, man labai padėjo.
Kai studijavau kinų mediciną, mąsčiau, kad tai darau dėl savęs, – įdomu, gal
pasigydysiu pati, pagydysiu artimuosius.
Neturėjau jokių planų verstis privačia praktika. Studijos truko 3 metus,
studijuodama išmokau ne tik kinų medicinos, bet ir ispanų kalbą. Kai studijas
baigiau, dėstytoja paprašė manęs pabūti vertėja jai ir pacientams, kai ji gydys. Tai
man buvo didžiulė praktinė mokykla – kai Grecia Manchola Vargas gydydavo, aš
ne tik verčiau, bet ir viską stebėjau.
Tikriausiai nebuvo lengva nuspręsti išeiti iš darbo ir pradėti praktikuoti mažai
kam žinomą kinų mediciną?
Po truputį vis artėjau ir artėjau prie kinų medicinos, kol atėjo diena, kai teko
rinktis, – ar lieku dirbti senojo darbo pagal Vakarų medicinos principus, ar išeinu.
Man buvo per sunku blaškytis tarp dviejų medicinų, darbas darėsi nekokybiškas,
jaučiau susidvejinimą. Nors finansiškai žengiau į daug blogesnę situaciją,
pasirinkau kinų mediciną. Tačiau kinų filosofija sako: jei žmogus renkasi artimą

širdžiai veiklą ir daro tai, kam yra pašauktas, jis negali galvoti apie ekonomiškai
naudingiausią variantą. Ne visada sutampa pinigai ir palaima daryti tai, ką norisi.
Rytų filosofija guodžia: jei tu darai savo darbą iš širdies, esi savo vietoje, pinigai
ateis – gal ne tiek, kad praturtėtumei, bet pragyventi galėsi.
Buvo gaila ilgų studijų metų ir kardiologės praktikos, tačiau raminau save, kad
įgytos žinios gali padėti dirbant kinų medicinoje. Juo labiau, kad mūsų mokyklos
įkūrėjas Jose Luis Padilla Corall’as tvirtina, kad abi medicinos nėra priešės, kinų
medicina gali puikiai derėti tiek su oficialiąja medicina, tiek su homeopatija.
Beje, mes netinkamai vadiname senąsias medicinas „netradicinėmis“. Tiek
ajurvedinė, tiek Tibeto, kinų ar indų medicina laikytinos tradicinėmis, nes turi
tūkstantmetes jų taikymo tradicijas, kai tuo tarpu vakarietiškoji medicina
atsirado gerokai vėliau, yra jaunesnė.